Eksperimentas. 100 km aplink Vilnių pėsčiomis: gavau daugiau, nei tikėjausi.

Vaikščiojimas yra natūraliausias ir anksčiausiai išmokstamas žmogaus judėjimo būdas. Jis nieko nekainuoja, be to, tinka visiems, nepriklausomai nuo lyties, amžiaus ar gyvenimo būdo. Būdami vaikai mes visi per dieną be didelio vargo „suvaikščiodavome“ 10 tūkst. ir daugiau žingsnių. Deja, augant ėjimą iš kasdienybės išstumia įvairios transporto priemonės, suteikiančios galimybę judėti greičiau ir patogiau.

Paradoksalu, tačiau prisiminti šį seną-naują judėjimo būdą daugeliui padėjo karantinas. Daugiau laiko prabūdavę namuose, vakarais ir savaitgaliais miestiečiai leisdavosi tyrinėti savo gyvenamosios vietos, apylinkių ir atrado, kad net ir savame mieste yra daugybė vietų, patogių ėjimui. Nemaža dalis naujo pomėgio nepamiršo ir vasarą – jau galėdami judėti laisviau.

„Susisiekimo paslaugų“ duomenimis, Vilniuje daugėja judančių ir dviračiais, ir pėsčiomis. Lyginant šių metų balandžio–liepos mėnesių srautus, šiemet skaičiuojama 83 proc. daugiau dviratininkų ir apie 20 proc. daugiau pėsčiųjų bei paspirtukais judančių.

Sauliaus Žiūros nuotr./JUDU sujungė visus darnaus judumo po Vilnių dalyvius

Viena naujausių ėjimo trasų sostinėje – tik liepą pristatytas 100 km takas aplink Vilnių. Ją išbandė 15min žurnalistas, savo įspūdžius surašęs straipsnyje. Kviečiame skaityti jo atradimus ir patarimus.

Planas atostogoms – 100 km pėsčiomis

Nėra ko didžiuotis darbais, kurie yra atlikti ne iki pabaigos. Bet kartais taip nutinka, kad net nebaigtu darbu pasididžiuoti yra gera ir negėda pačiam prieš save. Būtent tokios emocijos man kyla prisiminus neseniai pristatytą 100 km aplink Vilnių trasą – į ją leidausi pėsčiomis. Iš karto pasakysiu, kad viso kelio neįveikiau, bet žadu grįžti ir pratęsti. Visgi teliko kiek daugiau nei 50 km.

M.Karaliaus/15min nuotr./100 km takas aplink Vilnių jį išbandžiusio Mažvydo akimis

Viskas prasidėjo, kad laukdamas atostogų žvalgiausi iššūkio. Norėjau ko nors, kas šiame dabartiniame laikmetyje, kai esi priverstas skubėti ir esi atakuojamas nuolatinio informacijos srauto, leistų pabėgti į ramybę. Idealiu atveju buvo iškeliauti vienam ir pasibūti vienumoje. Likimas taip sudėliojo, kad vaikystės bičiulis vos prieš kelias savaites ėjo pėstute iš Alytaus į Šakius. Pamaniau: o kodėl neišbandžius žygiavimo? Eiti mėgstu, o ir vienatvės laiką labai branginu. Tereikėjo trasos.

Tuomet neradau jokių numatytų pėsčiųjų žygių, tad atsargiai žvelgiau į „Camino Lituano“ kelią. Tačiau mane, pradedantį žygeivį ar, jei taip galima pasakyti, ėjiką, atgrasė mintis, kad reikės miegoti ir ilsėtis nežinomose erdvėse. Tad pirmam kartui ieškojau kažko, kas būtų arčiau namų Vilniuje. Taip atradau 100 km aplink sostinę trasą – ji pasirodė gundantis planas.

Ką pasiimti trims dienoms ėjimo?

Internete pradėjau ieškoti informacijos apie žygius ir nusivyliau – kibernetinėse platybėse teradau informacijos, kad reikia „nepasikrauti daiktais“, „naudinga tinkama avalynė“, „antros kojinės“ ir pan. Tačiau nieko konkretaus, todėl ėmiausi pats kurti, ko gali prireikti.

Kadangi dažnai vaikštau pėsčiomis, žinojau, kad per valandą nueinu maždaug 5-6 km. Paskaičiavau, jog leisdamasis į trasą ties Pavilnio mikrorajone esančiu Tuputiškių serpantinu, 100 km turėčiau įveikti per 2-3 dienas. Eiti nuo šios trasos vietos nusprendžiau po ilgų skaičiavimų: planą dėliojau taip, jog dienos pabaigoje galėčiau grįžti visuomeniniu transportu namo, o ryte, pasipildęs atsargomis, grįžti ir pratęsti žygį, kuris tęsiasi aplink visą miestą.

Pirmą dieną ketinau eiti kiek daugiau nei 40 km – nuo minėtos vietos nukeliauti iki Šeškinės mikrorajono. Antrą dieną vėlai vakare pabaigti visą kelią arba trečiai žygio dienai pasilikti mažas trasos nuotrupas.

Apranga – sudėtingesnis klausimas. Jau iš anksto buvau nusprendęs, kad nepirksiu žygio batų. Nutariau, kad pataupysiu, tad vilkėjau bėgimo aprangą ir nešiausi nedidelę žygiams skirtą kuprinę, kuri turi papildomą užsisegimą ties krūtine – tai nepaprastai palengvina ėjimą ir apsaugo bet kokią atsitiktinę medžiagos trintį į odą.

M.Karaliaus/15min nuotr./100 km takas aplink Vilnių jį išbandžiusio Mažvydo akimis

Su maistu improvizavau. Ėmiau tai, nuo ko nesijausčiau apsunkęs: apie 300 g braškių, tiek pat vyšnių, du sumuštinius su kumpiu, pomidorų, svogūnų laiškų, 3 litrus vandens. Dėl vandens: tuo metu buvo karšta, tad man 3 litrų nepakako, vėliau pirkau dar 2 litrus. Valgydavau eidamas, maždaug kas 2-3 valandas, tačiau vandenį gėriau kone nuolat.

Pirmieji nuotykiai: rytinė rasa ir nedraugiškas šuo

Nuotykį pradėjau 8 val. ryte. Žinojau, kad trasa turi specialų žymėjimą – raudonas nuorodas, kurios prikabintos prie medžių arba lipdukus ant stulpų. Vėliau pamačiau, kad kartais žymėjimą keisdavo kelio nuorodos, įkaltos į žemę. Iš esmės viskas aišku ir suprantama. Tačiau pradžioje žygio, dar būdamas Pavilyje, išklydau iš kelio, tačiau žinodamas, kur reikia eiti (mat apylinkėse esančius pėsčiųjų takus jau buvau išbandęs anksčiau), greitai grįžau į tinkamą kelią.

Netrukus išėjau į gamtos erdvę – ties Kalnėnais leidausi kalnu žemyn. Kiek trikdė rytinė rasa, mat mano bėgimo bateliai iš karto peršlapo. Ėjimą sunkino ir gana aukšta žolė: tikėjausi, kad ji bus nupjauta.

Ribiškėse nusileidęs nuo kalno susidūriau su pirmu rimtu iššūkiu – šunimi, kuris pasitiko urgzdamas. Užnugaryje – status kalnas, priešais – dantis šiepiantis keturkojis. Tikėdamas, kad jis manęs bijo labiau, ėjau link gyvūno kelio kraštu, tačiau, nėra ką slėpti, pats bijojau ne ką mažiau. Jį tik praėjęs pasukau į dešinę ir jau eidamas supratau, kad pasirinkau netinkamą kryptį, bet grįžti pas šunį taip pat nesinorėjo. Tačiau grįžti ir nereikėjo – jis piktai lodamas pats pas mane atbėgo. Tolumoje pamačiau nuosavą namą, tad pamaniau, kad galbūt jis atklydo iš ten. Apsisukau ir ryžtingai žengiau kita kryptimi. Keturkojis mane paliko ramybėje.

Vis dėlto nerimas niekur nedingo – visą likusią kelionę nejaukiausiu girdėtu garsu išliko šuns lojimas, kurį girdi vidury miško.

Netikėti malonūs atradimai: koks žalias Vilnius!

100 km aplink Vilnių trasa unikali. Skaičiau, kad ją gyrė ir bėgikai, vadindami tikru iššūkiu. Jiems iššūkis šia trasa bėgti, o man buvo – eiti. Pavyzdžiui, Panerių miške kamavo nesibaigiantys kalnai: jei gerai suskaičiavau, 5 ar 6 iš eilės. Vos įkopdamas į kiekvieną iš jų, prisimindavau save sakantį, kad man tikrai nereikės žygiams skirtos avalynės. Reikėjo – dar ir kaip!

Kalnai ir miško takai neretai buvo išgraužti praslinkusių audrų, mano avalynės padas lygus, be jokio protektoriaus. Galite tik įsivaizduoti, kokias kančias, vidines dejones patyriau, kopdamas ir leisdamasis šlaitais. Bet negalėjau ir kas kartą nesišypsoti: įveikti vieną ar kitą atkarpą atimdavo tiek pat jėgų, kiek teigiamos emocijos suteikdavo naujų impulsų judėti toliau.

M.Karaliaus/15min nuotr./100 km takas aplink Vilnių jį išbandžiusio Mažvydo akimis

Bene sunkiausia atkarpa buvo ties Gariūnais: netoli Gariūnų piliakalnio (net nežinojau, kad toks yra!) teko leistis dideliu šlaitu. Kabinausi rankomis į šaknis ir medžius, mintyse vėl keiksnojau avalynę. Bet nusileidau sėkmingai, nors keletą kartų maniau, kad risiuosi kūlversčiais žemyn. Tačiau nusileidus apėmė vidinis nusivylimas – vos už kelių metrų trasa toliau vedė… aukštyn! Atsidusau ir kopiau į kitą kalno pusę. Kalno, nuo kurio ką tik su kančiomis nusileidau… Užtat koks vaizdas atsivėrė užkopus!

M.Karaliaus/15min nuotr./100 km takas aplink Vilnių jį išbandžiusio Mažvydo akimis

Išties apie kiekvieną trasos atkarpą papasakoti sunku – kiekviena jų išskirtinė. Mane žavėjo idėja, kad pačiame mieste galima atrasti žalią jo pusę. Ir ne tik atrasti patį kelią, tačiau ir sutikti vieną kitą žmogų – bėgiojantį, einantį su šiaurietiškomis lazdomis. Visi jie, kaip ir aš, ieško naujų potyrių. Nors pats didžiausias potyris yra vidinis – kiekvienas šios trasos ėjikas ar bėgikas turi savus lūkesčius ir pergales. Bet negali nesužavėti civilizacijos ir šios gamtos didybės, kurią bandai žygyje įveikti, samplaika.

Kaip nepasiklysti?

Man nepavyko nepasiklysti. Daug kartų nukeliavau netinkama kryptimi. Maždaug ties 15-u ėjimo kilometru supratau, kad, jei bent trumpą trasos dalį nemačiau jokio kelio žymėjimo, metas apsisukti ir tokį atrasti, nes greičiausiai būsiu nuėjęs į lankas.

Labai padėjo „Strava“ programėlė, kurioje ši trasa yra sužymėta. Rekomenduoju ją turėti. Tiesa, tokiu atveju reikėtų pasirūpinti ir išorine baterija mobiliajam telefonui. Kita vertus, taip kartą išklydęs iš trasos atradau degalinę, kurioje nusipirkau vandens ir ledų, kas įkvėpė naujos energijos.

Kodėl pasiklysdavau? Bent tuo metu, kai žengiau į trasą, o tai buvo liepos vidurys, nereta kelio atkarpa buvo apaugusi žolėmis, tarp kurių pasimesdavo kelio žymėjimai. Pavyzdžiui, Ribiškėse buvau dar prieš einant į žygį ir tie patys žymėjimai matėsi puikiai, tačiau su laiku apžėlė augmenija. Tuomet buvo kiek apmaudu, kad skambiai pristatytas kelias, kuris unikalus pats savaime, buvo kiek apleistas. Tačiau vėliau sužinojau, kad praėjus vos kelioms dienoms po mano žygio šioje trasoje buvo surengtos varžybos, o kelias nudailintas. Taigi, man tiesiog nepasisekė.

Džiaugiuosi už šių varžybų dalyvius, mat gal erkes, kurias jie būtų „gavę“ dovanų, namo parsinešiau aš – su manimi iš žygio grįžo 5 „laimikiai“ kojose. Jau kelyje nujaučiau, kad taip bus, mat vieną tokią radau ropojančią ant kojos ir nukoviau. Tačiau ko kito galėjau tikėtis, kai kartais trasa turėjau eiti rankas iškėlęs į viršų, kad galėčiau prasibrauti pro aukštą žolę? Žinoma, svarbiausia, kad dabar viskas įgavo tinkamą pavidalą ir trasa sutvarkyta.

M.Karaliaus/15min nuotr./100 km takas aplink Vilnių jį išbandžiusio Mažvydo akimis

Aš dar sugrįšiu

Taip kartojau vos pailsėjęs namuose, kartoju ir dabar – būtina sugrįžti. Žygį baigiau Karoliniškių mikrorajone apie 17 val. Buvau nuėjęs maždaug 43 km, Šnipiškių dienos tikslas buvo ranka pasiekiamas. Tačiau peržvelgęs planą, kad teks leistis į Neries pakrantę, sustojau. Skaudėjo kelius, tad leidimasis šlaitais tapo per daug sudėtingu. Žinoma, jau ir anksčiau, kai nebuvo kitos išeities, teko leistis žemyn – tuomet tai darydavau eidamas atbulas. Ko tik žmogus neprisigalvoja vidury miško, būdamas vienas, kad paįvairintų savo kelionę.

Tądien grįžęs namo dar turėjau vilties kitą dieną leistis atgal į kelią. Tačiau ūpas nukrito, kai radau jau minėtas 5 erkes. Nors esu pasiskiepijęs nuo erkinio encefalito, nusprendžiau kelias savaites palaukti, ar neišryškės kokie nors simptomai. Dabar praėjus šiam terminui džiaugiuosi, kad, regis, viskas baigėsi laimingai. Pasimiršo visas nerimas ir, turiu prisipažinti, kad jau žvelgiu į kalendorių planuodamas, kada žygį galėsiu pratęsti.

Kaip jaučiausi kitą dieną po žygio? Įprastai, kojos jautė, kad ne lovoje gulėta buvo, bet nebuvo blogai. Manau, kad jaučiausi geriau, nei tikėjausi. Juolab, kad potyrių ir emocijų žygiuodamas gavau daugiau, nei reikėjo.

Apie pirmą kelionės dalį rašiau feisbuke, po to sulaukiau nemažai draugų ir pažįstamų atsiliepimų, netrūko ir žmonių, kurie panoro kelionę tęsti kartu. Tad tikėtina, kad žygį aplink Vilnių baigsiu ne vienas. Visgi šioje kelionėje žaviausia, kad naujoms patirtims ir įspūdžiams atrasti nereikėjo ne tik keliauti iš gimtos šalies, bet net neiškeliauti iš gyvenamo miesto. Kai nori eiti, reikia tą ir daryti – viskas ranka pasiekiama. Tai – taip pat priežastis, kas šią 100 km trasą, einančią aplink Vilnių, daro unikalią.

Išbando ir įmonės

100 km takas aplink Vilnių tinka ne tik solo žygeiviams. Išbandyti ją verta ir draugų kompanijoms bei kolegoms. Būtent taip padarė „Susisiekimo paslaugų“ komanda. Vasaros vakarais pabaigę darbus jie leidžiasi į žygius pėsčiomis ir dviračiais. Praėjusią savaitę savo kojomis keliavo naująja 100 km trasa.

„Rekomenduojame visiems, ieškantiems aktyvių pramogų čia pat, Vilniuje. Keliaukite ir atraskite šį žalią taką“, – po žygio įspūdžiais po žygio šiuo taku dalinosi bendradarbių kompanija.

Kodėl verta eiti?

Į šį klausimą buvusi sportininkė, viena iš vaikščiojimą skatinančios programėlės #Walk15 kūrėjų Vlada Musvydaitė turi labai konkretų atsakymą.

Organizatorių nuotr./Vlada Musvydaitė sukūrė pasivaikščiojimų po Vilnių maršrutą

„Tai ne tik pigiausias judėjimo būdas, bet ir efektyviausias dalykas, siekiant išvengti net 40-ies lėtinių ligų“, – sakė pašnekovė.

Apie vaikščiojimo naudą yra atlikta daugybė tyrimų ir jau seniai neabejojama teigiamu jo poveikiu sveikatai. Nors ėjimas naudingas kiekvienam, ypač vaikščioti rekomenduojama vyresnio amžiaus žmonėms, kurie nėra pajėgūs praktikuoti kitų fizinio aktyvumo formų. Reguliariai vaikštantys žmonės žino, kad ėjimas pėsčiomis mažina nuovargį, suteikia energijos, stimuliuoja protinę veiklą, mažina stresą, skatina medžiagų apykaitą.

Reguliarus, bet greitas ėjimas sumažina 2-ojo tipo cukrinio diabeto ir kraujagyslių ligų, hipertenzijos, nutukimo bei daugelio vėžio formų riziką. Vaikščiojimas taip pat stiprina kaulinę sistemą, mažina osteoporozės riziką. Vaikščioti rekomenduojama ne tik norintiems nesirgti, bet ir sveikstantiems po įvairių ligų, ypač po miokardo infarkto, nes einant refleksiškai išsiplečia širdies kraujagyslės, todėl pastovios treniruotės puikiai stimuliuoja širdies veiklą. Žinoma, pradėti treniruotis reikia nuo labai lėto ėjimo.

„Dauguma mūsų darbo dieną nuo 8 val. iki 18 val. beveik nejudame – sėdime prie kompiuterio ir dirbame, nueidami vos keliasdešimt žingsnių. Visa tai ilgainiui gali sukelti mano jau minėtas net 40 lėtinių ligų. Pradėti galima bet kada ir tikrai nebūtina iš karto eiti į darbą keliolika kilometrų ar leistis į 100 km žygį. Užtenka dirbant kas valandą bent 5 min apeiti savo kabinetą, nulipti laiptais žemyn, vėl užlipti. Vėliau – nueiti dalį atstumo nuo darbo iki namų,“ – patarimais dalinosi V.Musvydaitė.

Savo įmonėje ji skatina kolegas judėti įvairiai: pėsčiomis, paspirtukais, dviračiais. Pati, sako, kelionėse į darbą derinanti dviratį ir ėjimą.

Kalbėdama apie motyvaciją eiti pašnekovė užsiminė ir apie sąmoningumą. Pasak jos, daugelis mūsų nežino, o kai kurie – sąmoningai renkasi nežinoti, kokį poveikį aplinkai daro kasdienis važiavimas automobiliu: „Vienas kilometras, nuvažiuotas automobiliu, vidutiniškai į aplinką išmeta tiek CO2, kiek per parą sugeba perdirbti 10 medžių, kurie yra ne jaunesni nei dešimties metų“.

VILNIUS – PO KOJOMIS

• Kodėl vaikščiojimas? Tai – ekologiškiausia, sveikiausia ir nieko nekainuojanti „transporto” priemonė. Vis daugiau vilniečių atranda mieste esančias pėsčiųjų trasas, kuriose pramogauja, mankštinasi, taip pat ir keliauja į darbą ar susitikimus su draugais.
• Pasirinkimai. Nuo kultinio serialo „Černobylis“ filmavimo aikštele tapusių Fabijoniškių iki tyvuliuojančių Žaliųjų ežerų Verkiuose – pėsčiųjų takai patiems įvairiausiems skoniams, kartu aplankant ir istorinius, architektūrinius, gamtos paminklus surinkti į vieną vietą. Juos rasite čia: https://vilniuskojoms.lt/takai/
• 100 km aplink Vilnių. Šią vasarą įrengta 100 km vientisa trasa, tinkama visiems, mėgstantiems pramankštinti kojas: bėgioti ir vaikščioti. Didžioji trasos dalis driekiasi ne asfaltu, o bekele. Tai yra žymiai sveikiau bėgiojantiems ar vaikštantiems, kurie turi sąnarių problemų, nes minkštas gruntas leidžia jiems jaustis komfortiškai. Ji ypač tinkama „trail” bėgikams. Oficiali trasos pradžia – Vilniaus centre esantis Stalo kalnas. Tačiau trasa sudaryta taip, jog pradėti eiti ar bėgti galima nuo bet kurio jos taško arba įveikti ją atskiromis atkarpomis. Išsirinkti tinkamiausią patogu parsisiuntus jos maršrutą, kuris pritaikytas įvairioms bėgimo ir vaikščiojimo programėlėms. Daugiau apie pačią trasą: https://vilnius100km.lt/
• Kalbame skaičiais. Vilniuje yra net 40 vaikščiojimo takų. Kad vaikščioti būtų saugu, pernai suremontuoti beveik 30 km šaligatvių, kurie pritaikyti ir specialius poreikius turintiems žmonėms. Dar 17 km šaligatvių nutiesti naujai. Artimiausiu metu planuojama atnaujinti ir įrengti net 34 km šaligatvių.
• Žalia žalia, kur dairais. Kad vaikščioti būtų ne tik patogu, bet ir malonu, sostinėje daug dėmesio skiriama ir žaliųjų zonų išsaugojimui bei naujų kūrimui. Žadama, jog iki 2024 m. Vilniuje bus pasodinta virš 6000 želdinių, jau atsirado daugiau nei 1000 naujų medžių sodinukų ir 3600 krūmų. Taigi, dabar tikrai metas prisiminti tai, ką mokame visi – eiti.
• Sveikata. Užtenka 15 min pasivaikščioti kasdien, kad sumažintume depresijos tikimybę net 30 proc. O 10 000 žingsnių pėsčiomis per dieną gyvenimo trukmę pailgina vidutiniškai 5 metais. Be to, vaikščiojimas – geriausias vaistas, norint sustiprinti širdį.
• Planai. Siekiama, kad iki 2030 m. po trečdalį kelionių Vilniuje sudarytų judėjimas pėsčiomis, viešuoju transportu ir automobiliu, o likusi dalis – dviračiais, dalinimosi paslaugomis dar kitaip. Tuo tikslu mieste vykdoma daugybė projektų, susijusių su visa eismo sistema.

Sauliaus Žiūros nuotr./Dviratininkams Vilniuje jau kurį laiką skiriama daug dėmesio – jo netrūks ir ateityje

Liepos viduryje Vilnius pristatė visus judumo būdus sostinėje suvienijantį ženklą – JUDU. Jis skirtingas judumo paslaugas sostinėje palaipsniui sujungs „po vienu skėčiu“. JUDU šūkis „Po miestą paprastai“ nurodo filosofiją ir paskirtį vilniečiams – suvienyti ir patogesnėmis daryti visas esamas ir būsimas judumo sritis: viešąjį transportą, automobilių eismą, keliones dviračiais, paspirtukais ir kitus judumo būdus, kurie gims mieste.

Detaliau su Darnaus judumo mieste planu ir JUDU susipažinkite: www.judu.lt/vilnius, o kaip miestas juda ir judės darniau, sužinokite elektroniniame leidinyje.